Gėlės turi praeiti, ateiti, žmonių prieraišumo trauką varge, džiaugsme, kasdienybėje. Tulpių vieta išskirtinė. Šie pavasario pranašai, atbudusios gamtos kūdikiai, jau daug amžių labai laukiami ir paplitę.
Mūsų krašte tulpės augintos nuo seno, įpintos tautiniuose raštuose, apdainuotos dainose, vadintos labai jvairiais vardais: tuliponais, tiliponais, tulbelėmis, tulpijomis, tulponais, peliponais, piliponais, stulpanais. Senųjų tulpių dar labai gausu miestų, miestelių ir kaimų darželiuose, kurių kaip praeities reliktų svarba kasmet vis didesnė.
Tačiau Lietuva tulpių kraštu tapo tiktai pokario metais, kai daugelis tautiečių paskatinti Lietuvos sodininkystės draugijos (1959-1986 m.), vėliau Lietuvos respublikinio agrokooperatinio susivienijimo „Sodar jkūrėjų, vadovų ir entuziastų, ėmė auginti gėles ir jomis puošti savo aplinką. Tulpės kolekcionuojamos, kasmet rengiamos jų parodos, paskaitos, jomis domisi vis daugiau augintojų. Šie augalai tampa daugelio šeimų, ypač miestiečių, svarbia biudžeto paspirtimi.
Importas
Nuo 1967 m. tulpių svogūnus ėmė importuoti iš Olandijos, jas pradėjo auginti ūkiai, iš jų daugiausiai Radviliškio raj. Beinoravos tarybinis ūkis. Tulpininkystei plisti Lietuvoje didelės įtakos turėjo buvusios LTSR žemės ūkio ir komunalinio ūkio ministerijos, o ypač Lietuvos respublikinis susivienijimas „Sėklos”. Nemažas ir mokslinių istaigų indėlis.
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (buvusioje Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje) nuo 1968 m. atliekami bandymai, kuriais remiantis, kvalifikuotai išspręsta ir patikslinta tulpių auginimo agrotechnika. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute Dotnuvoje yra gausi tulpių kolekcija, seniai tapusi nuolat veikiančia paroda, kur galima pasimokyti ne tiktai pažinti tulpių veisles, bet ir pasisemti auginimo patirties
Lietuvos Mokslų Akademijos Kauno botanikos sode nuo 1961 metų tiriamos tulpių augimo ir vystymosi reguliavimo galimybės, pastaraisiais metais dėmesį sutelkiant svogūnų reprodukcinėms savybėms nagrinėti. Rašant knygą, pasinaudota ir šių tyrimų medžiaga.
Tulpių veislės
Apie tulpių veisles. Jame detaliai aprašyta Botanikos sodo tulpių kolekcijos 237 veislės iš joje esančių 506. Norint veishų apibūdinimo darbą padaryti lengvesni, jos išdėstytos grupėmis, remiantis dabar galiojančia tarptautine tulpių klasifikacija, ir pateikiamos pagal spalvas, o kur buvo galima ir pagal spalvinius derinius ar tonus, kiek siauriau jas aprašant. Iš viso aprašyta 665 veislės (tarpe jų 101 veislė iš literatūros). Be to, knygoje pateiktos pagrindinės žinios apie tulpių biologiją, morfogenezę, agrotechniką bei augalų apsaugą. Yra atskiras skyrius apie tulpių pražydinimą. Knygoje pateikti Kauno botanikos sode daugell metų (1983 1987 m.) darytų bandymų duomenų vidurkiai apie plačiau auginamų tulpių veislių (iš viso 72) visų dydžių svogūng dauginimosi intensyvumą.
Kam skirta?
Ši info skiriama visiems, besidomintiems tulpėmis ir norintiems geriau jas pažinti. Tegul tulpių grožis kiekvieną augintoją skatina tobulėti, nesvarbu kokj darbą jis bedirbtų ir kaip begyventų. Tikime, kad mūsų skaitytojas, ypač jaunasis, sieks tulpių jvairovės ir gausos su lietuviui būdingu darbštumu, dora ir dosnumu.
Dėkojame „Mūsų sodų” žurnalo vyriausiajam redaktoriui Pranui Keibui už paskatinimą rašyti šią knygą bei moralinę paramą. Už jvairią pagalbą nuoširdžiai dėkojame Ramūnui Budriūnui, Antanui Lingiui, Marijai Leonavičienei, Irenai Damidavičiūtei, Jūratei Šriubėnienei, Irenai Pečiulienei, Aldonai Miglinienei, Ritai Raziulytei, Auksei Baliūnaitei, Eleonorai Ivanauskienei, Aldonai Atkočaitytei, Vidmantui Juroniui.
šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Tulp%C4%97
