JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?
Iš tikrųjų, jeigu ji buvo skysta, kodėl gi ji neišsiliejo? Juk jeigu išpilsime vandenį iš kokio nors indo ant žemės, vanduo išsklis, nors, pavyzdžiui, rutulio pavidalo ropinėj jis turėjo rutulio formą. Veikiant Žemės traukai, vanduo, išpiltas ant kokio nors lygaus, horizontalaus paviršiaus, pasklis jame plonyčiu sluoksniu. Kadangi jo paviršius yra mažas, jis atrodo mums visai plokščias. Tokį įspūdį mums daro net tvenkinio arba ežero paviršius. Bet kiekvienas, kuris yra buvęs prie jūros, žino, kad „…žemynas, kurio nematyti iš laivo denio, neretai būna matomas iš stiebo viršūnės. Ir atvirkščiai: jeigu stiebo viršūnėje padėsime kokį nors blizganti daiktą, tai pamatysime, kad, laivui tolstant nuo kranto, žiūrovams, liekantiems krante, atrodo, jog šis daiktas pamažu slenka žemyn, kol pagaliau visiškai dingsta, tartum nusileidžia”. Taip rašė Kopernikas savo nemirtingame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi”. Jis įrodė, kad ,,…žemė drauge su vandeniu sudaro vieną rutulį”. Tokią pat rutulio formą turi ir kiti dangaus kūnai, pavyzdžiui, Mėnulis ir planetos. 0 Saulė ir žvaigždės — tai stačiai milžiniški įkaitusių dujų rutuliukai.
Tai gali atrodyti dar keisčiau, negu kad „neišsiliejantys” vandenynai. Juk mes iš kasdieninio patyrimo žinome, kad, į tuščią indą įleidus kokių nors dujų, jos akimirksniu jame išsisklaidys, tolygiai užpildydamos ji visą. Tačiau reikia turėti galvoje milžinišką Saulės ir žvaigždžių masę. Pavyzdžiui, Saulės masė yra 333 tūkstančius kartų didesnė už Žemės masę, o traukos jėga paviršiuje yra beveik 28 kartus didesnė, negu Žemes paviršiuje. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, žmogus, sveriantis 70 kilogramų, Saulėje svertų beveik dvi tonas. Kaip tik šia galinga traukos jėga paaiškinamas tas dalykas, kad dujos, iš kurių sudarytos Saulė ir žvaigždės, ne išsisklaido erdvėje, o įgauna rutulio formą. Taip ir Žeme: jeigu ji kadaise buvo skysta, tai, veikiant ją sudarančių medžiagos dalelių savitarpio traukos jėgai, ne išsklido, o įgavo rutulio formą.
