Uždraustoje vietoje ne tik neleidžiama automobilio statyti, bet ir sustoti

Vairuotojas turi išmokti privažiuoti prie šaligatvio taip, kad ratai neliestų jo krašto, ir sustoti nuo jo ne toliau kaip keletas centimetrų. Be to, žinotina, kad, pastačius automobilį vos keletu centimetrų toliau, negu reikalaujama, sumažėja važiuojamosios dalies naudingas plotis. Labai dažnai mus erzina aplaidus vairuotojas, kuris, palikęs savo automobilį už metro nuo šaligatvio, trukdo mums pravažiuoti.

Jeigu toje gatvėje nėra vietos stovėti, geriausia nuvažiuoti iki artimiausios susikertančiosios gatvės ir ten pastatyti automobilį, suprantama, kai toje gatvėje neuždrausta stovėti. Deja, dideliuose miestuose ne visada lengva surasti stovėjimo vietą. Todėl daugelyje miestų išskiriamos specialios aikštelės ir važiuojamosios kelio dalies atkarpos. Jose pastatyti informaciniai ženklai kviečia vairuotojus čia statyti automobilius.

Pažymėtoje stovėjimo vietoje visada reikia stengtis užimti kiek galima mažiau vietos ir pastatyti automobilį tvarkingai, neužstojant įvažiavimo.

Kelių eismo taisyklės leidžia ant šaligatvio statyti lengvuosius automobilius ir mažo kraulumo sunkvežimius dviem šoniniais ratais su sąlyga, kad jie netrukdytų čia einantiems pėstiesiems. Šiuo atveju automobilio neužimtas šaligatvio plotis turi sudaryti ne mažiau kaip 1,5 m. Neleidžiama statyti automobilį taip, kad ant šaligatvio būtų du jo priekiniai arba užpakaliniai ratai.

Tinkami rūbai vairuotojui – neatsiejamas dalykas vairuojant

Užvažiuoti dviem šoniniais ratais reikia ne ant paties šaligatvio krašto, o kiek galima giliau, nes važiuojamojoje kelio dalyje lieka daugiau vietos ir tai palengvina eismą.

Vis dažniau galima pamatyti informacinį ženklą „P“, po kuriuo pritvirtinta lentelė su automobilių sustatymo planu, t. y.: išilgai gatvės prie šaligatvio borto, kampu, statmenai judėjimo krypčiai, ant šaligatvio išilgai, kampu arba statmenai ir t. t.

Vairuotojas, pamatęs tokį planą, privalo juo vadovautis ir nestatyti automobilio kitaip, kad nesukeltų netvarkos ir nesumažintų patogumo, kurį užtikrina taisyklingas automobilių sustatymas už kelio važiuojamosios dalies.

Kartais reikia užvažiuoti ant šaligatvio su aukštu bortu. Jeigu galima, važiuojama ant jo statmenai ir labai lėtai tiek priekiniais, tiek ir užpakaliniais ratais. Tokiu būdu nesužalojamos padangos.

Kuo pakeri žiūrovus neįprastų automobilių lenktynės?

Uždraustoje vietoje ne tik neleidžiama automobilio statyti, bet ir sustoti. Pagal kelių eismo taisykles reikia palikti laisvus:

15 m gatvės ilgio į vieną ir į kitą pusę nuo tramvajaus, autobuso ar troleibuso sustojimo ženklo (taip pat ir tuo atveju, kai tramvajaus sustojimo vietoje yra saugumo salelė);

10 m nuo sankryžos,

5 m nuo pažymėtos pėsčiųjų perėjos.

Šie apribojimai įvesti tuo tikslu, kad vairuotojai galėtų matyti pėsčiuosius, einančius į važiuojamąją dalį, o pėstieji galėtų įsitikinti, kad prie perėjos neartėja jokia transporto priemonė. Be to, jie padeda vairuotojui orientuotis sankryžos situacijoje, nes neužstoja stovintis automobilis.

Automobilių supirkimas Kaunas ir ne tik tais.

Taip pat nevalia stovėti prieš įvažiavimą į namo vartus bei tose vietose, kur automobilis gali užstoti kelio ženklą, ir ypač įspėjantį ženklą, kad artėjama prie gatvės, kurioje galioja pirmumo teisė.

Patiko? Pasidalink

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Anglas R. Tompsonas 1844 m. išrado pneumatinę padangą, bet nelaiku padarytas išradimas buvo pamirštas. Vėliau sukurtiems dviračiams ir automobiliams nebetiko nei pliki metaliniai ratai, nei tobulesni ratai su masyviomis gumos padangomis.

1888 m. veterinaras Dž. B. Danlopas (Dunlop) vėl išrado, išbandė ir liepos 23 d. užpatentavo „Dviračių, triračių vežėčių iš kitų kelio mašinų padangų pagerinimą“. Tas pagerinimas buvo ant rato uždedama pripūsta kamera iš kaučiuko. Dž. Danlopo nuomone, išorinį padangos paviršių reikėjo aptraukti tankiu audiniu — tai padidintų jos atsparumą.

1895 m. pneumatinės padangos buvo uždėtos automobiliui „Ekler“, važiavusiam lenktynėse maršrutu Paryžius–Bordo, vėliau Paryžius—Marselis ir atgal neįtikėtinai dideliu tais laikais greičiu — 25 km/h.

1901 m. — sukuriamas specialus kordo audinys. O po metų „Danlopo“ firma pradeda gaminti padangas su rantytu protektoriumi.

1903 m. buvo viršytas 100 km/h greitis. Toks staigus greičio padidėjimas vertė atsisakyti pneumatinių padangų, nes tik važinėjant 20 km/h greičiu tokios padangos atlaikydavo. Bet tai buvo laikinas atsitraukimas. Po kelerių metų atkaklaus specialistų ir įmonininkų darbo automobiliai iš Amerikos ir ne tik  vėl pradėjo važinėti su patobulintomis pneumatinėmis padangomis, kurios jau atlaikydavo didelius greičius.

Pirmojo mūsų amžiaus ketvirčio pabaigoje susiformavo pagrindiniai šiuolaikinių padangų elementai. Šiandien, atradus naujas medžiagas, patobulinus konstrukciją, jų savybės labai pagerėjo — per šešiasdešimt septyniasdešimt metų padangų eksploatacijos laikas pailgėjo dešimt kartų.

Išorinis padangų paprastumas apgaulingas — šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Tai lemia padangai keliami reikalavimai: ji kartu su pakaba turi švelninti kelio nelygumų smūgius ir apsaugoti superkama automobilį nuo dėl to atsirandančių gedimų; išlaikyti gana aukštą temperatūrą ir deformaciją (ilgai važiuojant 40 km/h greičiu, padangos įkaista iki 75°C, o 120 km/h greičiu 130° C; gerai sukibti su keliu, nebuksuoti, neslysčioti į šonus, išlikti atsparia esant dideliam greičiui ir kuo mažiau negadinti kelio dangos.

Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Kamerinę padangą sudaro karkasas, važiuojamoji dalis protektorius, šonai, kraštai ir kamera.

Kolegų tekstas apie vairuotojų regėjimą. didelis padangų asortimentas: žieminės padangos Vilniuje

Teikiamos šios paslaugos: mašinų supirkimas Vilniuje

Patiko? Pasidalink