Kelio ženklai, signalai ir vairavimo kultūra

Važiuodamas mieste prietemoje, vairuotojas turi stengtis lempų ir įvairiaspalvių reklamų sraute surasti šviesoforo signalus. Tai ne visada lengva padaryti, ypač kai reklamos yra raudonos ir žalios šviesos, atsispindinčios nuo blizgančių daiktų paviršiaus šalia kelio arba nuo šlapio asfalto. Ir vis dėlto vairuotojas būtinai turi pamatyti šviesoforo signalus, nes, ignoruojant šią pareigą, ištinka avarija.

Reguliuotojo signalai

Iš kelių eismo taisyklių žinome, ką reiškia eismo reguliuotojo signalai. Be oficialiųjų signalų, tokių, kaip rankos pakėlimas šalį arba viršų, nurodymas į važiuojamąją dalį ir kt., rodomi ir papildomi, lengvai suprantami mostai. Pavyzdžiui, rodymas pirštu vairuotoją, atkreipiant jo dėmesį ir pranešant, kad sekantis mostas (sustabdymas, vietos nurodymas, iki kur vairuotojas turi atvažiuoti ir t. t.) bus skirtas ne visiems vairuotojams, o tik jam vienam.

Kai šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje yra reguliuotojas, vairuotojas turi klausyti jo nurodymų, nes reguliuotojas stengiasi palengvinti jam eismo sąlygas ir apsaugoti jį nuo susidūrimo su kita mašina.

Čia padarytina svarbi pastaba. Visi kelio ženklai ir signalai tarsi turi tam tikrą rangą ir tam tikrą svarbumo laipsnį. Kaip žinoma, yra bendri kelių eismo taisyklių nuostatai — pagrindas kelių eismo tvarkai palaikyti. Tačiau, įsigaliojus atskiriems reikalavimams, pavyzdžiui, nurodymams arba draudimams, kurie vairuotojui pranešami kelio ženklais, tie atskiri reikalavimai tampa svarbesni už bendruosius.

Automobilių supirkimas Vilnius

Pavyzdžiui, sankryžoje pirmumo teisę turi vairuotojas, važiuojantis iš dešinės pusės. Betgi kelio dešinėje pusėje, stovi įspėjantysis ženklas — trikampis su žemyn nukreipta viršūne arba ženklas „Stop“. Tuomet bendra taisyklė netenka galios ir įsigalioja nuostatas reiškiamas kelio ženklu.

Taip pat yra ir tuo atveju, kai reguliuotojo signalas prieštarauja bendriesiems nuostatams bei reikalavimui, kurį nusako kelio ženklas arba šviesoforo signalas. Nepaisant to, būtina visų pirma vadovautis reguliuotojo mostais. Jo visi nurodymai yra privalomi.

Įvažiuodamas j reguliuotojo tvarkomą sankryžą, vairuotojas turi visiškai juo pasitikėti ir vykdyti visus jo nurodymus. Reguliuotojas padės vairuotojui rasti išeitį iš bet kokios situacijos.

Kelio ženklai, signalai ir vairavimo kultūra

Jokios taisyklės, kelio ženklai ir signalai negali numatyti visų galimų situacijų kelyje. Todėl vairuotojas turi veikti ne tik pagal taisyklių, ženklų ir šviesoforų signalų nurodymus, bet ir vadovautis sveika nuovoka bei kultūringo vairavimo principais. Netgi toks vairuotojas, kuris griežtai laikosi taisyklių, gali trukdyti eismui, kai neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad yra ir kiti eismo dalyviai, kurie taip pat turi teisę važiuoti keliu. Išnagrinėkime tokį atvejį. Šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje įjungtas raudonas signalas automobiliams ir žalias pėstiesiems, pereinantiems važiuojamąją dalį

Pirmieji elektriniai šviesoforai pasirodė 1919 metais Niujorke

Patiko? Pasidalink

Koks gi jis buvo garsusis „Fordas-T“

Koks gi jis buvo garsusis „Fordas-T“, padaręs tokį perversmą Amerikoje? Automobilis turėjo keturtaktį keturių cilindrų 22,5 AG galios variklį, nesunkiai pasiekdavo aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greitį. Visi keturi variklio cilindrai išlieti viename bloke. Tai buvo naujovė. Paties automobilio forma paprasta, griežta, jis nesunkus (svėrė tik 550 kg), turėjo visus saugų važiavimą garantuojančius įrenginius. Beveik nepakeistos konstrukcijos šis garsusis modelis gyvavo dvidešimt metų, pagal jį buvo pagaminta iš viso 15 007 033 automobiliai. Šis Fordo modelis neabejotinai pradeda masinę automobilizaciją — procesą, kuris apėmė visą pasaulį ir kuris pirmiausia pakeitė pačią Ameriką. Visai šalies ekonomikai automobilis sugebėjo padaryti milžinišką įtaką. Nieko panašaus nerasime nė viename krašte,

Tai buvo nepakartojamas Fordo fenomenas: 1908 metais JAV turėjo 194 400 lengvųjų automobilių, t. y. viena lengvoji mašina teko trims šimtams gyventojų, o 1927 m. jų čia jau buvo beveik dvidešimt milijonų — apytikriai vienas automobilis šešiems žmonėms.

Automobilių supirkimas Vilniuje ir ne tik tais.

Fordas ne tik išpopuliarino automobilį ir pasakiškai praturtėjo. Jis padarė neregėtą perversmą ir automobilių gamybos technologijoje: pirmasis įrengė konvejerį, įvedė darbo pasidalijimą, kurio esmė yra gamybos proceso suskirstymas į nesudėtingas vieno darbininko atliekamas operacijas. Detalės darbininkams buvo paduodamos ant specialių 1 juostų (slenkančio konvejerio), o jie čia pat iš detalių montuodavo agregatus ir uždėję ant kito konvejerio, siųsdavo kitiems darbininkams, kurie iš paruoštų agregatų ir mazgų surinkdavo visą automobilį. Konvejerinė darbo organizavimo sistema sumažino automobilių gamybos kainą. Nesudėtingas ir monotoniškas operacijas galėjo atlikti ir menkos kvalifikacijos ar net visai nekvalifikuoti darbininkai, o tokiems suprantama, už darbą buvo mokama mažiau. Juo didesnis konvejerio darbo tempas, juo labiau išnaudojamas prie jo dirbantis žmogus. Bet Fordui rūpėjo ne jis, o didžiulis kapitalas.

Fordo įkurta automobilių kompanija gyvuoja ir šiandien. Tai vienas iš stambiausių automobilių gamybos koncernų visame pasaulyje.

Pramonės krovinių pervežimas automobiliais dažnai yra neatskiriama darbo proceso dalis

Patiko? Pasidalink

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Anglas R. Tompsonas 1844 m. išrado pneumatinę padangą, bet nelaiku padarytas išradimas buvo pamirštas. Vėliau sukurtiems dviračiams ir automobiliams nebetiko nei pliki metaliniai ratai, nei tobulesni ratai su masyviomis gumos padangomis.

1888 m. veterinaras Dž. B. Danlopas (Dunlop) vėl išrado, išbandė ir liepos 23 d. užpatentavo „Dviračių, triračių vežėčių iš kitų kelio mašinų padangų pagerinimą“. Tas pagerinimas buvo ant rato uždedama pripūsta kamera iš kaučiuko. Dž. Danlopo nuomone, išorinį padangos paviršių reikėjo aptraukti tankiu audiniu — tai padidintų jos atsparumą.

1895 m. pneumatinės padangos buvo uždėtos automobiliui „Ekler“, važiavusiam lenktynėse maršrutu Paryžius–Bordo, vėliau Paryžius—Marselis ir atgal neįtikėtinai dideliu tais laikais greičiu — 25 km/h.

1901 m. — sukuriamas specialus kordo audinys. O po metų „Danlopo“ firma pradeda gaminti padangas su rantytu protektoriumi.

1903 m. buvo viršytas 100 km/h greitis. Toks staigus greičio padidėjimas vertė atsisakyti pneumatinių padangų, nes tik važinėjant 20 km/h greičiu tokios padangos atlaikydavo. Bet tai buvo laikinas atsitraukimas. Po kelerių metų atkaklaus specialistų ir įmonininkų darbo automobiliai iš Amerikos ir ne tik  vėl pradėjo važinėti su patobulintomis pneumatinėmis padangomis, kurios jau atlaikydavo didelius greičius.

Pirmojo mūsų amžiaus ketvirčio pabaigoje susiformavo pagrindiniai šiuolaikinių padangų elementai. Šiandien, atradus naujas medžiagas, patobulinus konstrukciją, jų savybės labai pagerėjo — per šešiasdešimt septyniasdešimt metų padangų eksploatacijos laikas pailgėjo dešimt kartų.

Išorinis padangų paprastumas apgaulingas — šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Tai lemia padangai keliami reikalavimai: ji kartu su pakaba turi švelninti kelio nelygumų smūgius ir apsaugoti superkama automobilį nuo dėl to atsirandančių gedimų; išlaikyti gana aukštą temperatūrą ir deformaciją (ilgai važiuojant 40 km/h greičiu, padangos įkaista iki 75°C, o 120 km/h greičiu 130° C; gerai sukibti su keliu, nebuksuoti, neslysčioti į šonus, išlikti atsparia esant dideliam greičiui ir kuo mažiau negadinti kelio dangos.

Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Kamerinę padangą sudaro karkasas, važiuojamoji dalis protektorius, šonai, kraštai ir kamera.

Kolegų tekstas apie vairuotojų regėjimą. didelis padangų asortimentas: žieminės padangos Vilniuje

Teikiamos šios paslaugos: mašinų supirkimas Vilniuje

Patiko? Pasidalink