MEDINIŲ STOGŲ DAŽYMO DARBAI

Mediniai (gontų ar skiedrų) stogai taip pat medinės sienos ir tvoros dažomi švediškais ar suomiškais dažais.

Švediškų dažų receptas. 10 kv. metrų medinio paviršiaus dukart nudažyti imama 5,5 litro vandens, 220 g geležies kuporoso arba (šviesiems dažams) tiek pat alūno, 250 g ruginių pikliuotų miltų ir 900-1250 g dažų (ochros, anglų raudonųjų, geležies oksido ir pan.).

Į minkštą. (lietaus ar upės) vandenį supilamas geležies kuporosas arba alūnas, ir pašildoma. Kai jis ištirpsta, dalis tirpalo nupilama ir jį tirštai įmaišomi miltai. Miltus reikia gerai ištrinti, kad neliktų sausų dalelių, ir atskiesti likusia dalimi tirpalo. 15 minučių pavirinus, supilami dažai ir, nuolat maišant, dar pavirinama 15 minučių. Po to galima dažyti.

Suomiškų dažų receptas. 10 kv. metrų medinio paviršiaus du kartus nudažyti imama 5,5 litro vandens, 300 g geležies kuporoso arba (šviesiems dažams) tiek pat alūno, 250 g valgomosios druskos, 400 g sėmenų aliejaus arba pokosto, ir nuo 1250 g iki 1500 g dažų.

Į vandenį sudedamas geležies kuporosas arba alūnas ir valgomoji druska. Nuolat maišant, vanduo pašildomas, kol viskas ištirpsta. Skyrium maišomi dažai su nedideliu kiekiu tirpalo ir paskui su pokostu arba aliejumi, kol gaunamas skystas mišinys — emulsija. Gautasis mišinys supilamas atgal tirpalą, ir, pavirinus dar apie 15 minučių, galima dažyti.

Perkraustymo paslaugos Vilniuje prieš ir po dažymo darbų.

Dažant, indą su dažais reikia visą laiką laikyti ant silpnos ugnies, kad dažai neatšaltų.

Šiuose receptuose nurodytas dažų kiekis svyruoja dėl to, kad dažų lyginamasis svoris yra nevienodas. Jei dažai yra sunkesni, jų dedama daugiau, jei lengvesni — mažiau.

Suomiški dažai yra patvaresni, negu švediški, nes juose yra aliejaus arba pokosto. Stogams geriau tinka pagal suomišką receptą paruošti dažai, o sienoms ir tvoroms — pagal švedišką. Stogams vartotini raudoni geležies oksidai, caput mortuum ir anglų raudonieji.

Kad dažymas pavyktų, reikia: 1) dažyti visai sausą paviršių, 2) dažyti karštais dažais, 3) dažyti du kartus (antrą kartą, — kai nuteptas paviršius visiškai išdžiūsta), 4) dažyti tik saulėtą ir sausą dieną, 5) kad stogas nebūtų senesnis kaip 1 metų, o sienos, kad ir senesnės, bet sveikos, dar neapsamanojusios.

Dažoma, kaip ir dažant kalkiniais dažais, — dideliais teptukais-mojuokliais arba dažytuvais. Trobesio langai, durys, langinės, pagražinimai ir karnizai dažomi aliejiniais dažais. Prieš šiuos darbus kaip visada imtinai patariama išsivežti baldus.

Remtasi – https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDaliasis_stogas

Patiko? Pasidalink

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Anglas R. Tompsonas 1844 m. išrado pneumatinę padangą, bet nelaiku padarytas išradimas buvo pamirštas. Vėliau sukurtiems dviračiams ir automobiliams nebetiko nei pliki metaliniai ratai, nei tobulesni ratai su masyviomis gumos padangomis.

1888 m. veterinaras Dž. B. Danlopas (Dunlop) vėl išrado, išbandė ir liepos 23 d. užpatentavo „Dviračių, triračių vežėčių iš kitų kelio mašinų padangų pagerinimą“. Tas pagerinimas buvo ant rato uždedama pripūsta kamera iš kaučiuko. Dž. Danlopo nuomone, išorinį padangos paviršių reikėjo aptraukti tankiu audiniu — tai padidintų jos atsparumą.

1895 m. pneumatinės padangos buvo uždėtos automobiliui „Ekler“, važiavusiam lenktynėse maršrutu Paryžius–Bordo, vėliau Paryžius—Marselis ir atgal neįtikėtinai dideliu tais laikais greičiu — 25 km/h.

1901 m. — sukuriamas specialus kordo audinys. O po metų „Danlopo“ firma pradeda gaminti padangas su rantytu protektoriumi.

1903 m. buvo viršytas 100 km/h greitis. Toks staigus greičio padidėjimas vertė atsisakyti pneumatinių padangų, nes tik važinėjant 20 km/h greičiu tokios padangos atlaikydavo. Bet tai buvo laikinas atsitraukimas. Po kelerių metų atkaklaus specialistų ir įmonininkų darbo automobiliai iš Amerikos ir ne tik  vėl pradėjo važinėti su patobulintomis pneumatinėmis padangomis, kurios jau atlaikydavo didelius greičius.

Pirmojo mūsų amžiaus ketvirčio pabaigoje susiformavo pagrindiniai šiuolaikinių padangų elementai. Šiandien, atradus naujas medžiagas, patobulinus konstrukciją, jų savybės labai pagerėjo — per šešiasdešimt septyniasdešimt metų padangų eksploatacijos laikas pailgėjo dešimt kartų.

Išorinis padangų paprastumas apgaulingas — šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Tai lemia padangai keliami reikalavimai: ji kartu su pakaba turi švelninti kelio nelygumų smūgius ir apsaugoti superkama automobilį nuo dėl to atsirandančių gedimų; išlaikyti gana aukštą temperatūrą ir deformaciją (ilgai važiuojant 40 km/h greičiu, padangos įkaista iki 75°C, o 120 km/h greičiu 130° C; gerai sukibti su keliu, nebuksuoti, neslysčioti į šonus, išlikti atsparia esant dideliam greičiui ir kuo mažiau negadinti kelio dangos.

Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Kamerinę padangą sudaro karkasas, važiuojamoji dalis protektorius, šonai, kraštai ir kamera.

Kolegų tekstas apie vairuotojų regėjimą.

Teikiamos šios paslaugos: mašinų supirkimas Vilniuje

Patiko? Pasidalink

KARIETOS EUROPOJE

Vis dėlto šešioliktojo šimtmečio pabaigoje karietos Europoje ima gausėti, tobulėja jų konstrukcija jos darosi vis puošnesnės, įmantresnės, pradedamo naudoti ne tik kelionių, bet ir karo, medicinos (grei toji pagalba), pašto reikalams.

XVI a. pabaigoje karietos jau gaminamos su visiškai uždaru kėbulu bei odinėmis lingėmis, kariet išorė imama puošti feodalų herbais, drožiniais, in krustacij omis, o vidus — brangiais audiniais, veidro džiais, puo:snių kutų juostomis.

Pirmosios ištaigingos karietos „coach“ pasirodĖ 1580 m. Anglijoje; jų pavadinimas, matyt, bus dav daugeliui kalbų vežėjo vardą — „kučeris“. 1599 iš Italijos i Paryžių atkeliavo karieta su įstiklinta’ langais. Tačiau gana greit langų užuolaidos pake čiamos sienelėmis — karieta privalėjo būti ne ti puošni, bet ir saugi: užpakalinę sieną pradėta da iš geležies, kad jos nepramuštų kulkos. Karieta į ja šarvus. Tokiomis šarvuotomis karietomis važin davo karaliai ir kiti didikai.

Rusijoje buvo labai populiarios „lineikos“, t. karietos, kuriose keleiviai sėdėdavo iš abiejų šon suglaudę nugaras, taip pat „drožkės“, „kibitkos“.

Atrodė, kad karietų tobulinimui nėra ribų. S formuoja įvairiausių rūšių karietų tipai — fajetonas, fiakras, omnibusas, lando ir kt. Dabar įv riausių rūšių karietų su labai tobula lingių ir diamortizacija galima pamatyti Maskvos ir Vei muziejuose. Iki XIX a. pabaigos buvusios pačia labiausia individualaus ir visuomeninio transporto priemone dabar karietos naudojamos tik pramogoms: jomis vežiojami turistai po senamiesčius, iškylauto­ini užmiestyje ir pan.

Kuo skyrėsi viena nuo kitos labiausiai paplitu­olos karietų rūšys? Viena iš pačių populiariausių ka­tietų, suvaidinusi nemažą vaidmenį transporto rai­doje, yra diližanas (pavadinimas kildinamas iš pran­cazų kalbos žodžio diligence). Tai dažniausiai ket­verto arklių traukiamas gana didelis dengtas pašto ir keleivių pervežimas. Pirmasis diližanų maršrutas, ku­, riuo buvo gabenamas paštas ir keleiviai, atidarytas 1en4 m. Vokietijoje tarp Niurnbergo ir Leipcigo.

maršrutai ėjo ir per Lietuvą: Ryga—šiauhai—Daugpilis—Zarasai—Ukmergė—Kauno ir kt. Suprantama, kelionės diližanu buvo ilgos varginančios, tekdavo nakvoti tarpiniuose punk­oe, laukti, kol pailsės arkliai. Taigi beveik tris tmečius, t. y. iki XIX a, pabaigos, kol dar nebu­geležinkelių, diližanai buvo vienintelė tolimojo Islekimo ir pašto gabenimo priemonė. Diližanams,

p ir omnibusams, taip pat priklauso miesto vi­meninio keleivinio transporto pirmtaką šlovė: jie touvo visuose didžiausiuose Europos miestuose. tuvos miestų keleivius nustatytais maršrutais taip vežiojo diližanai. Ilgiausiai veikusį (iki 1914 m.) tirutą turėjo Kaunas (geležinkelio stotis —lengvųjų keleivinių karietų rūšių bene pIa­Oigii žinomos dvi: fajetonai ir fiakrai.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Kinkomasis_transportas

Patiko? Pasidalink