DARBO SĄNAUDŲ PASKAIČIAVIMAS PAMATŲ IŠORINĖS RŪSIO SIENOS REMONTO TECHNOLOGINIAM PROCESUI

Eil.

Nr.

Norma

tivu  §

Darbų

aprašymas

Mato

vnt.

Kiekis Darbo sąnaudos

žm. val.

Mašinos sąnaudos

maš. val.

Medžiagų

pavadinimas

Mato

Vnt.

Kiekis
viene-

tui

visam

darbui

mechanizmas

 

viene-

tui

visam

darbui

viene-

tui

visam

darbui

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13
1.  

N46-179

 

 

N46-180

Betoninių grindų išardymas:

25mm storio cementinių ir betoninių dangų išardymas 30.00 žm.val

(dangos storis 100mm)

Kiekvieniems 5mm dangos išardymui resurso kiekis 3,80 žm.val.

 

(100-25)/5=15

100m2 0,242 87,00 21.05
2. R1-5 I grupės grunto kasimas rankiniu būdu netvirtinant, ardant, keičiant arba stiprinant pamatus m3 8.86 2,40 21.26
3. R11-76-13 Lygių paviršių nuvalymas vandeniu, naudojant aukšto slėgio plovimo įrenginį dirbant ant žemės 100m2 0.42 27,00 11.34 Aukšto slėgio plovimo mašina 13,50 5.67 1. Vanduo m3 3,0 1.26
4. R23-152 16mm skersmens skylių gręžimas perforatoriumi, mūrinėse konstrukcijose, kai gręžimo gylis 250mm 100vnt 0,64 7,90   5.06 Smulkūs mechanizmai 6,00 3.84
5. R24-17 Plieninių sąramų, sijų iki 50 kg masės montavimas rankiniu būdu T 0.041 29 1.2 1.Plieninės statybinės konstrukcijos T 1,0 0.041
6. N6-202-2 Konstrukcijų armavimas, kai tinklo arba karkaso masė iki 50 kg T 0,378 14,00 5.29
7. N6-192 PERI „HANDSET“ sistemos klojiniai sienų betonavimui

Pastaba: įrengimas dauginamas iš koeficiento:

100m2 1.54 40,20 61.9 1. Specialus tepalas klojiniams l 2,5 3.85
2. „HANDSET“ sistemos klojiniai m2 100 1.54
8. N6-222-8 Gelžbetoninių pamatų betonavimas, paduodant siurbliu m3 10.54 1,70 17.92 Betono siurblys 0,14 1,47 1.Betonas C20/25 m3 1,015 10.7
Vibrato

rius

0,9 9.5
9. N6-192 PERI „HANDSET“ sistemos klojiniai sienų betonavimui

Pastaba: išardymas dauginamas iš koeficiento :

100m2 1,54 26,80 41,27 1. „HANDSET“ sistemos klojiniai m2 100 1.54
10. N1-307 Tranšėjų, iškasų ir duobių užpylimas I grupės gruntu, rankiniu būdu.

Pastaba: darbo kiekis dauginamas iš purumo koeficiento:

100m3 0,077 90,00 6.96
11.  

 

N11-57

 

N11-58

 

Betoninių  grindų įrengimas:

30mm storio betoninė danga, atliekant darbus siurbliu

(dangos storis 100mm)

Kiekvienam 5mm betoninės dangos storio pokyčio, atliekant darbus siurbliu, pridėt pagal N11-57

 

(100-30)/5=14

100m2 0,0202 42.10 0.85 Betono siurblys

 

3.89 0,078 1.Smėlis sijotas  

m3

 

 

0,26

 

0,87

2. Portlandcementas T 0,0152 0,051
3. Cementinis skiedinys m3 0,16 0,53
4. Betonas  

m3

 

10,20

 

2,226

 

 

 

 

12.  

N6-200

 

 

Plienių įdėtinių detalių tvirtinimas, kai detalės masė iki 2 kg T 0,0256 182,0 4,65 1. Plieninės įdėtinės detalės T 1,0 0,025

Prie šio straipsnio būtina perskaityti: Pamatų montavimo technologinio proceso aprašymas

Kai kurių frezų konstrukcijos

Prikabinama traktorinė žemės freza K2,1 (darbinis plotis 2,1 m) turi pjaunamąjj aparatą 1, lietini rėmą, atsiremianti j du važiuojarnuosius ratus 4, pavary mechanizmą 15, trumpąją 18 ir ilgąją 20 grąžulo dalis, sėdynę 10, piaunamojo aparato keliamąjj mechanizmą su svirtimi 7 ir pamina 8, piaunamojo aparato pa­svirimo mechanizmą su svirtimi 6; grąžulo posūkio mechanizmą su šturvalu 9 ir jjungimo mechanizmą su pamina 12.

Freza ir jos konstrukcijos

Freza aparato dalgi judina skriejiko velenas, kurį suka važiuojamieji ratai 4 per pavarų mechanizmą 15. Norint žemai nupiauti išgulusią žolę, perstatomos pavažos 7 (žr. 126 pav.) pirštuotos sijelės šliūžėse 4 ir 8 ir pasvirimo me­chanizmo svirtimi 6 (126 pav.) piaunamasis aparatas nustatomas žemiausiam piovimui.

Sutikęs kliūtį (akmenį, kupstą, kelmą), mechanizatorius, pa­spaudęs koja paminą 8 ir ranka keliamojo mechanizmo svirti , greitai pakelia pjaunamąjj aparatą. Pravažiavus aparatas nuleidžiamas ir piaunama toliau.

žemės frezos – 126 pav.

Visam darbiniam šienapiovės pločiui panaudoti šturvalu 9 pasukamas grąžulas 20, jjungiant slieko pavarą ir trauklę 19.

Reketinė mova 5 (126 pav.), kuri yra pjaunamojo• aparato jjungimo ir išjungįmo mechanizmas, jjungiama ranka ir išjungia­ma koja, paspaudus paminą 8.

Grąžulo 20 (126 pav.) saugiklis automatiškai atjungia šiena­piovę nuo traktoriaus, užvažiavus ant kliūties ar žolei užkimšus piaunamąjį aparatą.

Žolės freza K-2,1 turi ąšį o antrai frezai prikabinti. To­dėl galima sudaryti agregatą iš dviejų ir daugiau prikabinamų frezų arba vienos pakabinamos ir dviejų prikabinamų. Kiekvieną šienapiovę aptarnauja mašinistas.

Pakabinama freza KCX-2,1 (126 pav.) (darbinis plotis • 2,1 m). Ja pakabinama traktoriaus 1:1T-20 dešinėje pusėje tarp priekinių ir užpakalinių traktoriaus ratų.

Pagrindinės šienapiovės – frezos dalys ir mechanizmai: piaunamasis aparatas 8, piaunamojo aparato pakėlimo ir nuleidimo mechaniz­rnas 5 ir pasvirimo mechanizmas. Šios šienapiovės piaunamasis aparatas įtaisytas taip, kaip ir šienapiovės K-2,1.

Remtasi straipsnių: Žemės frezos ir šianapjovės ir jų konstrukcijos

Vestuvinių puokščių mados 2017 metams

Kiekvieni metai pateikia naujų tendencijų vestuvių srityje. Suprantama, kad mada aklai sekti niekada nedera, nes vieniems pritrūkta laiko viską sužinoti, kiti nelabai nori investuoti papildomus pinigus.

Nors susipažinti su tam tikromis gairėmis pravartu, nes tendencijų faktiškai laikosi visi paslaugų teikėjai, nuo tortų kepėjų iki puokščių rišėjų. Šie metai labai didelių permainų puokščių srityje tikrai nežada. Vis dar vyraus pastelinės spalvos bei nemenkas kiekis žalumos. Suprantama, kad tendencijos tikrai negali nulemti visiškai jaunosios pasirinkimą, nes patys floristikos ekspertai teigia, kad pačią gėlių kompoziciją dera pritaikyti prie bendros nuotaikos. Puokštė turi derėti ir su suknele ir su jaunosios makiažu ir bendra kuriama nuotaika, jei norite, kad jūsų rankose būtų aguonos gėlių, jų tikrai bus, nes jaunosios norai yra patys svarbiausi šią dieną.

Aišku, asmenys, kurie nori išskirtinumo per ilgai snausti tikrai neturėtų, nes tam tikras gėles reikia atsivežti, o tai geba užtrukti iki kelių savaičių. Šioje vietoje nieko per daug nepakeisi, visų variantų vienoje vietoje tiesiog neįmanoma turėti. Norite originalumo, tai per daug ilgai ir nelaukite, tada bus progų kažką koreguoti, keisti ir pan.

2017 metai vestuvių srityje tikrai nebus kažkuo labai išskirtini. Lietuviai pamėgo šviesą, tvarką, lengvą klasiką. Pompastika liko praeityje, dabar jauni žmonės nori į būsimą santuokinį gyvenimą žvelgti šviesai ir užtikrintai, tad paprastumą, rafinuotumą ir dailią ramybę užtikrinantys deriniai yra labai populiarūs, nes jie neįpareigoja ir leidžia būti savimi. Tą dieną norisi ne tik save demonstruoti, bet ir dalyvauti šventėje, bendrauti su širdžiai mielais žmonėmis, o tai galima pasiekti tik labai elementariomis priemonėmis.

Vestuvės ir mada

Vestuvėse atsiranda ir naujos mados, naujosios technologijos ir socialiniai tinklai suteikia galimybę dalintis šventės nuotaika. Neretai šventės aplinkoje prašoma sukurti mini foto zoną, kur visi galėtų nestandartiškai įsiamžinti ir savo sukurtomis nuotraukomis dalintis internete. Pagalvokite ir apie tai, pagalvokite ir apie mielas bei kuklias dovanas kiekvienam vestuvių svečiui, per daug nesijaudinkite dėl puokštės. Ji turi derėti, būti subtili puošmena, o ne pats svarbiausias dienos akcentas.

šaltinis: Tobulos vestuvinės puokštės paieška Vilniuje

XX a. pradžioje pasirodė nauja transporto priemonė — automobilis.

XX a. pradžioje pasirodė nauja transporto prie­monė — automobilis. Tačiau praėjo dar keli dešimt­mečiai, kol automobilis pakeitė arklių transportą. Po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus gatvėse pasirodė nauja visuomeninio transporto priemonė automo­bilis su įrengtu taksometru kilometrams bei mokes­čiui skaičiuoti. „Taksi“ jinai buvo pavadinta neat­sitiktinai. Šis vardas primena Francisko Taksi dili­žanus, kurių ratai riedėjo vėliau ne tik Burgundijos, bet ir visos Europos keliais.

1662 metais Paryžiuje jau organizuojamas karie­tų eismas iš anksto nustatytais maršrutais: atsiran­da keleivinis miesto transportas. Reguliariai važinė­jančios tam tikrais maršrutais daugiavietės karietos vėliau pavadintos omnibusais. Paryžiaus gatvėmis pagal grafiką kursuojančiose karietose buvo po 8 vietas, važiavimo mokestis — penki sū. Tarnų ir dar­bininkų karietas neįleisdavo, jos buvo skirtos aukš­tesniųjų luomų keleiviams.

Omnibusų būta mažesnių ir didesnių, vieno ir dviejų aukštų. Pavyzdžiui, 1860 metais Leipcige va­žinėjo dviaukščiai dviejų arklių traukiami omnibu­sai, kuriuose tilpdavo 24 keleiviai. Iš omnibusų sa­vininkų nebuvo imamas tiltų mokestis — tai savotiš­ka privilegija šiam keleiviniam transportui, nemažai pasitarnavusi jo populiarėjimui.

Iš pradžių omnibusai buvo itin madingi, tačiau tikrai reikalingi jie buvo tik dideliuose miestuose: mažesniuose galima lengvai apsieiti ir be jų. Atsira­dę miestuose, omnibusai vėliau išvažiuoja užmies­čio kelius, paplinta kaip viena iš keleivinio transpor­to rūšių. Tačiau tolimam susisiekimui patogesni pa­sirodė esą ne omnibusai, bet diližanai, kurie, beje, nustatytais maršrutais kursuodavo ir miestuose.

Diližanas – Lietuvos pirmasis visuomeninis transportas

Lietuvoje pirmasis sausumos visuomeninis trans­portas buvo diližanai. Jie kursavo mūsų plentais, o vėliau ir miestų gatvėmis. XIX a. pradžioje kelis di­ližanus turėjo Kaunas. Jais keleiviai leisdavosi to­limas keliones. 1863 metais, pro Kauną pradejus va­žinėti traukiniams, diližanų sumažėjo.

Kaune diližanais važinėdavo įvairios kilmės žmo­nės, todėl buvo uždrausta kinkyti ketvertą arklių dviem porom — mat tai buvo kilmingųjų privilegija. Arklius kinkydavo vieną šalia kito. Diližane tilpdavo 10 žmonių.

Lietuvos miestuose buvo ir lengvų fajetonų bei fiakro tipo karietų. būta gana populiarių, nes visiškai miestų vežikų karietos Lietuvoje išnyko tik apie 1950 metus.

Taksi gimimas

Tokią praktiką galima laikyti šių dienų tak­si gimimu (šiandien taksi taip pat turi savo emble­mą, užmokestis imamas pagal nuvažiuotą nuotolį). Paryžiuje karietū nuomojimas labai išpopuliarėjo, at­sirado daugiau nuomojimo kontorų, prasidėjo kon­kurencija. Policija pradėjo imti iš fiakrų savininkų mokesčius. Maždaug tuo pačiu metu nuomojamos karietos atsirado Londone. XIX a. fiakrai buvo jau gana įprasta ir paranki transporto priemonė, kuria miestų gyventojai mielai naudodavosi išvykoms tolimesnius miesto rajonus arba i užmiestį.

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilio_istorija

 

MEDINIŲ STOGŲ DAŽYMO DARBAI

Mediniai (gontų ar skiedrų) stogai taip pat medinės sienos ir tvoros dažomi švediškais ar suomiškais dažais.

Švediškų dažų receptas. 10 kv. metrų medinio paviršiaus dukart nudažyti imama 5,5 litro vandens, 220 g geležies kuporoso arba (šviesiems dažams) tiek pat alūno, 250 g ruginių pikliuotų miltų ir 900-1250 g dažų (ochros, anglų raudonųjų, geležies oksido ir pan.).

Į minkštą. (lietaus ar upės) vandenį supilamas geležies kuporosas arba alūnas, ir pašildoma. Kai jis ištirpsta, dalis tirpalo nupilama ir jį tirštai įmaišomi miltai. Miltus reikia gerai ištrinti, kad neliktų sausų dalelių, ir atskiesti likusia dalimi tirpalo. 15 minučių pavirinus, supilami dažai ir, nuolat maišant, dar pavirinama 15 minučių. Po to galima dažyti.

Suomiškų dažų receptas. 10 kv. metrų medinio paviršiaus du kartus nudažyti imama 5,5 litro vandens, 300 g geležies kuporoso arba (šviesiems dažams) tiek pat alūno, 250 g valgomosios druskos, 400 g sėmenų aliejaus arba pokosto, ir nuo 1250 g iki 1500 g dažų.

Į vandenį sudedamas geležies kuporosas arba alūnas ir valgomoji druska. Nuolat maišant, vanduo pašildomas, kol viskas ištirpsta. Skyrium maišomi dažai su nedideliu kiekiu tirpalo ir paskui su pokostu arba aliejumi, kol gaunamas skystas mišinys — emulsija. Gautasis mišinys supilamas atgal tirpalą, ir, pavirinus dar apie 15 minučių, galima dažyti.

Perkraustymo paslaugos Vilniuje prieš ir po dažymo darbų.

Dažant, indą su dažais reikia visą laiką laikyti ant silpnos ugnies, kad dažai neatšaltų.

Šiuose receptuose nurodytas dažų kiekis svyruoja dėl to, kad dažų lyginamasis svoris yra nevienodas. Jei dažai yra sunkesni, jų dedama daugiau, jei lengvesni — mažiau.

Suomiški dažai yra patvaresni, negu švediški, nes juose yra aliejaus arba pokosto. Stogams geriau tinka pagal suomišką receptą paruošti dažai, o sienoms ir tvoroms — pagal švedišką. Stogams vartotini raudoni geležies oksidai, caput mortuum ir anglų raudonieji.

Kad dažymas pavyktų, reikia: 1) dažyti visai sausą paviršių, 2) dažyti karštais dažais, 3) dažyti du kartus (antrą kartą, — kai nuteptas paviršius visiškai išdžiūsta), 4) dažyti tik saulėtą ir sausą dieną, 5) kad stogas nebūtų senesnis kaip 1 metų, o sienos, kad ir senesnės, bet sveikos, dar neapsamanojusios.

Dažoma, kaip ir dažant kalkiniais dažais, — dideliais teptukais-mojuokliais arba dažytuvais. Trobesio langai, durys, langinės, pagražinimai ir karnizai dažomi aliejiniais dažais. Prieš šiuos darbus kaip visada imtinai patariama išsivežti baldus.

Remtasi – https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDaliasis_stogas

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Anglas R. Tompsonas 1844 m. išrado pneumatinę padangą, bet nelaiku padarytas išradimas buvo pamirštas. Vėliau sukurtiems dviračiams ir automobiliams nebetiko nei pliki metaliniai ratai, nei tobulesni ratai su masyviomis gumos padangomis.

1888 m. veterinaras Dž. B. Danlopas (Dunlop) vėl išrado, išbandė ir liepos 23 d. užpatentavo „Dviračių, triračių vežėčių iš kitų kelio mašinų padangų pagerinimą“. Tas pagerinimas buvo ant rato uždedama pripūsta kamera iš kaučiuko. Dž. Danlopo nuomone, išorinį padangos paviršių reikėjo aptraukti tankiu audiniu — tai padidintų jos atsparumą.

1895 m. pneumatinės padangos buvo uždėtos automobiliui „Ekler“, važiavusiam lenktynėse maršrutu Paryžius–Bordo, vėliau Paryžius—Marselis ir atgal neįtikėtinai dideliu tais laikais greičiu — 25 km/h.

1901 m. — sukuriamas specialus kordo audinys. O po metų „Danlopo“ firma pradeda gaminti padangas su rantytu protektoriumi.

1903 m. buvo viršytas 100 km/h greitis. Toks staigus greičio padidėjimas vertė atsisakyti pneumatinių padangų, nes tik važinėjant 20 km/h greičiu tokios padangos atlaikydavo. Bet tai buvo laikinas atsitraukimas. Po kelerių metų atkaklaus specialistų ir įmonininkų darbo automobiliai iš Amerikos ir ne tik  vėl pradėjo važinėti su patobulintomis pneumatinėmis padangomis, kurios jau atlaikydavo didelius greičius.

Pirmojo mūsų amžiaus ketvirčio pabaigoje susiformavo pagrindiniai šiuolaikinių padangų elementai. Šiandien, atradus naujas medžiagas, patobulinus konstrukciją, jų savybės labai pagerėjo — per šešiasdešimt septyniasdešimt metų padangų eksploatacijos laikas pailgėjo dešimt kartų.

Išorinis padangų paprastumas apgaulingas — šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Tai lemia padangai keliami reikalavimai: ji kartu su pakaba turi švelninti kelio nelygumų smūgius ir apsaugoti superkama automobilį nuo dėl to atsirandančių gedimų; išlaikyti gana aukštą temperatūrą ir deformaciją (ilgai važiuojant 40 km/h greičiu, padangos įkaista iki 75°C, o 120 km/h greičiu 130° C; gerai sukibti su keliu, nebuksuoti, neslysčioti į šonus, išlikti atsparia esant dideliam greičiui ir kuo mažiau negadinti kelio dangos.

Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Kamerinę padangą sudaro karkasas, važiuojamoji dalis protektorius, šonai, kraštai ir kamera.

Kolegų tekstas apie vairuotojų regėjimą.

Teikiamos šios paslaugos: Automobiliai iš Amerikos

KARIETOS EUROPOJE

Vis dėlto šešioliktojo šimtmečio pabaigoje karietos Europoje ima gausėti, tobulėja jų konstrukcija jos darosi vis puošnesnės, įmantresnės, pradedamo naudoti ne tik kelionių, bet ir karo, medicinos (grei toji pagalba), pašto reikalams.

XVI a. pabaigoje karietos jau gaminamos su visiškai uždaru kėbulu bei odinėmis lingėmis, kariet išorė imama puošti feodalų herbais, drožiniais, in krustacij omis, o vidus — brangiais audiniais, veidro džiais, puo:snių kutų juostomis.

Pirmosios ištaigingos karietos „coach“ pasirodĖ 1580 m. Anglijoje; jų pavadinimas, matyt, bus dav daugeliui kalbų vežėjo vardą — „kučeris“. 1599 iš Italijos i Paryžių atkeliavo karieta su įstiklinta’ langais. Tačiau gana greit langų užuolaidos pake čiamos sienelėmis — karieta privalėjo būti ne ti puošni, bet ir saugi: užpakalinę sieną pradėta da iš geležies, kad jos nepramuštų kulkos. Karieta į ja šarvus. Tokiomis šarvuotomis karietomis važin davo karaliai ir kiti didikai.

Rusijoje buvo labai populiarios „lineikos“, t. karietos, kuriose keleiviai sėdėdavo iš abiejų šon suglaudę nugaras, taip pat „drožkės“, „kibitkos“.

Atrodė, kad karietų tobulinimui nėra ribų. S formuoja įvairiausių rūšių karietų tipai — fajetonas, fiakras, omnibusas, lando ir kt. Dabar įv riausių rūšių karietų su labai tobula lingių ir diamortizacija galima pamatyti Maskvos ir Vei muziejuose. Iki XIX a. pabaigos buvusios pačia labiausia individualaus ir visuomeninio transporto priemone dabar karietos naudojamos tik pramogoms: jomis vežiojami turistai po senamiesčius, iškylauto­ini užmiestyje ir pan.

Kuo skyrėsi viena nuo kitos labiausiai paplitu­olos karietų rūšys? Viena iš pačių populiariausių ka­tietų, suvaidinusi nemažą vaidmenį transporto rai­doje, yra diližanas (pavadinimas kildinamas iš pran­cazų kalbos žodžio diligence). Tai dažniausiai ket­verto arklių traukiamas gana didelis dengtas pašto ir keleivių pervežimas. Pirmasis diližanų maršrutas, ku­, riuo buvo gabenamas paštas ir keleiviai, atidarytas 1en4 m. Vokietijoje tarp Niurnbergo ir Leipcigo.

maršrutai ėjo ir per Lietuvą: Ryga—šiauhai—Daugpilis—Zarasai—Ukmergė—Kauno ir kt. Suprantama, kelionės diližanu buvo ilgos varginančios, tekdavo nakvoti tarpiniuose punk­oe, laukti, kol pailsės arkliai. Taigi beveik tris tmečius, t. y. iki XIX a, pabaigos, kol dar nebu­geležinkelių, diližanai buvo vienintelė tolimojo Islekimo ir pašto gabenimo priemonė. Diližanams,

p ir omnibusams, taip pat priklauso miesto vi­meninio keleivinio transporto pirmtaką šlovė: jie touvo visuose didžiausiuose Europos miestuose. tuvos miestų keleivius nustatytais maršrutais taip vežiojo diližanai. Ilgiausiai veikusį (iki 1914 m.) tirutą turėjo Kaunas (geležinkelio stotis —lengvųjų keleivinių karietų rūšių bene pIa­Oigii žinomos dvi: fajetonai ir fiakrai.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Kinkomasis_transportas